Nedraugavau su sena buto orkaite, joje pyragai subliuškę arba priskrudę iškepdavo, tai vis gamindavau saldumynus, kurių nereikėjo kepti. Pirmiesiems mano keptiems šedevrams gimti padėjo elektrinė mini orkaitė, parvežta iš Danijos. O kai sulaukiau pirmų pagyrų už savo kepinius, tai tiesiog sparnai išaugo. Dabar galvoju, gal ne taip skanu ten būdavo, bet kadangi mūsų šeimoje buvo smagurių, tai ir girdavo, kad aš tik kepčiau. Persistengė begirdami, dabar jau stabdyti turi, nes vakarais saldumynų kepimas man tampa tiesiog manija. Vis akys užkliūva už įdomių receptų ir tiesiog knieti juos išbandyti. Kepimas man savotiška meditacija – ateinu į virtuvę, sveriu, matuoju, minkau, kepu, puošiu ir vis eksperimentuoju. Kai namai pakvimpa keksiukais, tartaletėmis, kanelėmis, pavlovomis, ir torčiukais - pajuntu tokią palaimą, kad geresnio būdo relaksacijai nesugalvosi. O jei dar mano kūrybinės kančios tinkamai įvertinamos-tai jaučiuosi devintam danguj. Tik viena bėda, mano kepinių artimieji jau nepajėgia suvalgyti... Mano gyvenimo draugas prašo, kad tik savaitgaliais kepčiau, nes baltinių sagos pradėjo sunkiau susisegti, o ir tėvai pradėjo sakyti: „Būk gerutė nekepk tiek daug ir taip skaniai, nes namo durys labai susiaurėja, kai tu namo parvažiuoji...“
