29/08/2026
🌸🌿 Penkerius metus mano rankos augino, laistė, saugojo ir su meile puoselėjo kiekvieną žiedą… o šiandien skauda širdį matant, kad kitos rankos naikina tai, ką mano rankos taip ilgai ir kantriai kūrė💔
Kartais žmonės mato tik gėlę. Gražų žiedą, žalią lapą, spalvingą kampelį. Bet už kiekvienos tos gėlės yra daug daugiau – penkeri metai darbo, meilės, rūpesčio ir kantrybės. ❤️
Šitos gėlės niekada nebuvo auginamos tam, kad iš jų uždirbčiau. Aš jų nepardavinėju. Jos buvo sodinamos tik todėl, kad myliu gėles ir man patinka, kai aplink namus yra gražu, spalvinga ir jauku. 🌷🌺
Kiekvieną pavasarį galvodavau, kur ką pasodinti, kokios gėlės gražiausiai derės, kuriai reikia daugiau saulės, kurią reikia dažniau palaistyti. Per vasarą jos buvo laistomos, prižiūrimos, ravimos, saugomos. O tada ateidavo tas nuostabus laikas, kai viskas pradėdavo žydėti ir už tai atsidėkodavo šimtais žiedų. 🌸
Ir tas grožis buvo matomas ne tik mano akimis.
Žmonės, kurie atvažiuodavo pasiimti mano kepamų šakočių, dažnai net sustodavo ir pirmiausia pasigrožėdavo gėlėmis. Vieni sakydavo, kad kiemas kaip mažas gėlynas, kiti klausdavo, kaip pavyksta taip gražiai išauginti. Tie paprasti žmonių žodžiai man reiškė labai daug. Nes tada supranti, kad tai, ką kūrei savo rankomis, kažkam kitam taip pat suteikia gražių emocijų. 🌿❤️
Todėl dabar ypač sunku suprasti, kodėl kažkam tas grožis trukdo.
Kai matai, kad gėlės pradeda nykti ne taip, kaip įprastai, o tam tikrose vietose atrodo lyg būtų paveiktos kažkokios medžiagos… pradedi nerimauti. O kai pamatai, kad kažkas pila ant jų neaiškų skystį, o naktį išėjus į lauką nosį pasiekia labai aitrus, neįprastas kvapas – jau nebegali tiesiog apsimesti, kad nieko nevyksta.
Dar baisiau, kai palietus augalus pradeda stipriai deginti pirštus, o vėliau ant odos atsiranda pūslės. 💔
Tada supranti, kad čia jau ne vien apie gėles.
Čia apie žmogaus saugumą. Apie tai, kad kažkas, kas patenka ant augalų, gali būti pavojinga ne tik jiems, bet ir žmogui, kuris vėliau juos paliečia. Ir labiausiai skaudu dėl to, kad tu nežinai, kas tai yra, kodėl tai daroma ir kiek dar gali būti paveikta.
Aš nenoriu nieko be pagrindo kaltinti. Nenoriu rodyti pirštais ir kurstyti pykčio. Bet taip pat nenoriu tylėti, kai prieš mano akis nyksta penkerius metus puoselėtas grožis ir kartu kyla pavojus žmogaus sveikatai.
Juk gėlės niekam nieko blogo nepadarė. 🌸
Jos tiesiog žydėjo.
Jos niekam netrukdė, nieko neprašė ir nieko neatėmė. Jos tiesiog puošė aplinką. Jos džiugino akis. Jos pasitikdavo žmones, kurie atvažiuodavo pasiimti šakočio. Jos buvo maža graži mūsų kasdienybės dalis.
Ir vis dėlto atsiranda žmonių, kuriems net toks paprastas dalykas kaip žydintis kiemas kažkodėl nepatinka.
Galbūt ne kiekvienas žmogus supranta, kiek darbo slypi už grožio. Galbūt ne kiekvienas moka džiaugtis tuo, ką sukūrė kitas. O gal kai kuriems žmonėms tiesiog lengviau sunaikinti nei sukurti.
Bet aš nenoriu tapti tokia pati.
Todėl nesirinksiu pykčio. Nesirinksiu keršto. Rinksiuosi sodinti. Rinksiuosi auginti. Rinksiuosi kurti. 🌱🌷
Jeigu viena gėlė bus sunaikinta – pasodinsiu kitą.
Jeigu vienas žiedas nuvys – išauginsiu naują.
Jeigu kažkas bandys atimti grožį – aš vis tiek jį kursiu.
Nes grožis nėra silpnumas. Grožis – tai pasirinkimas.
Ir aš renkuosi, kad mano aplinkoje būtų gėlės, o ne pyktis. Kad žmonės, atvažiavę pasiimti šakočio, vėl galėtų sustoti, apsidairyti ir pasakyti: „Kaip čia gražu.“ 🌸❤️
Tikiuosi tik vieno – kad žmogus, kuris tai daro, kada nors supras, jog naikina ne šiaip augalus. Jis naikina tai, kas penkerius metus buvo kuriama su meile.
Ir jeigu jau nepatinka gėlės – bent palikime teisę kitiems jomis džiaugtis.
Nes vieni žmonės pasaulyje palieka pėdsaką gėlėmis, o kiti – žaizdomis.
Aš noriu būti iš tų, kurie palieka žiedus. 🌷❤️
Tegul žydi.
Tegul kvepia.
Tegul žmonės grožisi.
Nes pasaulyje ir taip per daug dalykų, kurie skaudina. Bent jau gėlės tegul lieka vieta, kur galima tiesiog sustoti ir pasijusti geriau. 🌸🌿❤️
