26/09/2026
Kiekvienas „Napoleono“ kepimas – man tarsi kelionė laiku atgal į vaikystę.
Tas nepakartojamas sviestinių lakštų ir vanilinio kremo aromatas mane nuneša į mūsų kaimo virtuvę. Ant sofutės sėdi mano prosenelė Agutė. Aš su mama pakaitomis mediniu šaukštu s**ame kremą. Abiem rankos greitai pavargsta, vis klausiame Agutės: „Gal jau gana?“ „Oi, dar reikia sukti.“ - sako prosenelė ir paėmusi iš mūsų dubenį su kremu s**a dar kokias 20-30 minučių. Dešimtą savo gyvenimo dešimtmetį jau sunkiai vaikščiojo, bet rankos buvo vis dar tvirtos, o protas – šviesus.
Dabar kremą ruošiu su elektrinio plakiklio pagalba. Bet močiutė Agutė vis vien yra šalia manęs ant sofutės. Ir visada bus.